koncepcijos sąsajos su nepatikima grupuote

- Laimė! VPL!, - bandė priminti paskaitos temą Justinas6. Grafas kaip tik stojosi pabučiavęs slenkstį ir su gėla veide žiūrėjo į klausančiuosius. Žinoma, dabar viskas bus daug paprasčiau, ritualas atliktas, paskaita pradėta, vienas žmogus jau mikčioja, keblumų kelia nebent už uždarytų durų ant taburetės sėdėjęs p. Trinkūną primenantis dėdulis, vapantis mįslingą gibberish. Kol susigėdusi bibliotekininkė susizgribo uždaryti duris, jis spėjo pranešti, kad žmogus yra Ra ašaros ir išgėrusių dievų kūrybos vaisius. Justinas6 irgi dažnai skaitė dienraščius, todėl daug ką žinojo apie vaikus, sumeistrautus išgeriančių tėvų. Debilūs, luošiai, nelaimingieji - tokia buvo jo nuomonė apie likusią visuomenės dalį. Panašus požiūris vyravo ir Grafo fon Gleizos konspektuose. Pamatęs, kad visa publika sustojusi prie laiptų, jis nesutriko ir pasinaudojo Justino6 priminimu.

- Kiekvienas turi suprasti - pagrindinė taisyklė siekiant VPL skamba taip: "Kiekvienas pasaulio gyventojas yra dalbajobas, kol nėra įrodyta kitaip". Taip visi žmonės išvengs nusivylimo, jog kažkas nepateisina jų vilčių, kadangi vilčių nebus. Ir ne, tai nėra negatyvus požiūris į pasaulį - tai socialinio tinklo kūrimas niekur nesiregistruojant. Tu turi tiesiog stebėti aplinkinius ir skirti jiems tam tikrą kiekį savo laiko. Per tą laiką jie arba parodo, kad yra dalbajobai, arba įrodo esą žmonės. Viskas paprasta ir nemokama!

Klausytojai pradėjo kažką įtarti. Jie dar prisiminė Free Love Is a Joke Since Nothing Is Really Free grupuotę, siūliusią sumokėti už apsilankymą jų įsteigtame bordelyje (iš jų verslusis vyras nugriebė idėją apie viešnamio steigimą). Kiekvienas apsimetė, jog eina tik dėl moterų, bet tai buvo mandagus melas, visuomeniškai priimtinas, tačiau įžūlus. Moterys ten buvo tik trys, kurių dvi dirbo prie greitojo aptarnavimo kasų. Trečioji - bordelio variklis, mėgstantis, kai į jį kreipiamasi Kaimyne (taip manėsi išlaikanti anonimiškumą, tačiau visi žinojo jos tikrąjį vardą). Moteris niekados neatsisakydavo pagaminti ką nors užėjusiems, tai perpratę svečiai pradėjo jai dovanoti keptuves ir įvairius rykus. Keptuvėmis Kaimynė džiaugėsi labiau, nei rykais, jų kolekcija vienu metu net buvo kabinama virtuvėje ant galinės sienos. Galiausiai grupuotė pasišalino iš miesto visiems sumokėjusi. Daug kas tuo kaltina prakeiktus čekus.

grafo fon Gleizos nušvitimas ir įžūlus poelgis

Grafo fon Gleizos nušvitimas

Grafas pajuto euforiją. Mėlynai dažytos durys jau seniai jam kėlė malonius traukulius, nuo pat tos dienos, kai pirmą karta pažiurėjo filmą, kuriame Helena buvo Ta, sugadinusia savipagalbos seansus. Grafas visados įsivaizduodavo, kad vėžininkų susitikimo metu jo grota yra už mėlynos spalvos durų, lygiai tokių pat, kokios buvo laiptų viršuje. Jis net apygarsiai sučiulbejo paskutinę Miulerio eilutę, kuri, jei tikėsime vertėju, atitiko duotąji momentą.

- Garsiau truputį?, - pusbalsiu tarė Sz. Neaišku, tai buvo klausimas ar teiginys - Sz. dažnai kalbėdavo tokia maniera. Beje, ji tikriausiai vienintelė salėje mokėjo vokiečių kalbą, todėl suprato paskutinį grafo teiginį ir pastebėjo loginį šuolį tarp aviganių medžioklės ir lyginimosi su dievais. Kitiems klausytojams tai nelabai užkliuvo, netgi šiek tiek pridėjo karmos taškų grafui kaip dvasiniam vadovui - Liuosaniferteto publika buvo įsitikinusi, kad kalbų mokėjimas yra esminis išsilavinusio žmogaus atributas, toks pat, kaip baltas poeto šalikas ar šviesūs LMTA džiazo katedros vokalistės plaukai.

Savaime suprantama, jog grafas nebegalėjo tinkamai paskirstyti dėmesio, tai nuvedė jį į nepaprastą nesusipratimą - priėjęs prie nebrandžios išvaizdos jaunuolio jis paspaudė jam ranką, tuo pačiu paduodamas stiklinę vandens. Jaunuolis nuo tos dienos pradejo mikčioti.

Tačiau grafui fon Gleizai tas rūpėjo mažiausiai, kadangi vos po keleto minučių jis jau lipo aukštyn. Liuosaniferteto publikai teko girdėti apie interaktyvius dėstymo metodus, todėl daug neklausinėdami visi nuslinko iš paskos, tačiau akyse matėsi tykus pritarimas, nebrandžiai atrodantis jaunuolis net kumštelėjo susižavėjęs vidutinio amžiaus moterį, kuri buvo tokia neišskirtinė, kad vargu ar verta daugiau apie ją kalbėti. Sąmyšis prie laiptų grafui nekėlė jokių problemų, kadangi jis kaip tik klaupėsi ir tuo pačiu atidarinėjo duris.

- Wisos kurwos rakam stowi!, - cyptelėjo J. Savo laiku ji buvo įgijusi patirtį, todėl galėjo drąsiai švaistytis dabl V raidėmis ir mažai tikslinei auditorijai skirtais šūksniais.
- Krikščionis? Babajus? Buržua?, - įžeidimai stiprėjo su kiekvienu spėjimu, tuo pažadindami vieno verslaus piliečio svajonę įsteigti lažybų punktą - bordelį. Tarsi tarp kitko ji pradėjo klausinėti šalia stovinčiųjų kaip šiemet grybai, bus ar nebus kriaušės. Temos apie gamtą neutralios, bet nebanalios - tinkamos pradėti pokalbiui. Deja, verslus pilietis kalbėtis ėmėsi su Amway firmos parnere įvairiose šalyse, jis sužinojo, jog Amway korporacijai priklausant firma "Nutrilite" gamina vitaminus ir maisto papildus tik iš natūralių žaliavų ir yra viena iš žymiausių firmų pasaulyje. Vėliau jį matė tik tie, kuriems reikia skysto indų ploviklio, už kurį niekas geriau neišvalo stalo sidabro ir neblizgančių puodų. Dar jį išvysti buvo galima Austrijoje, ten vyko Amway firmos partnerių seminaras. Jame verslus pilietis sutiko dar daugiau Amway firmos partnerių įvairiose šalyse. Jam tai laimė.

erdvės tyrinėjimas ir grafo fon Gleizos muzikinis skonis

Grafo fon Gleizos erdvės tyrinėjimas

Grafas fon Gleiza visados turėjo keistą savybę mintyse įgarsinti kiekvieną savo atliekamą veiksmą. Štai, pavyzdžiui, tuo metu, kai išvydo laiptus, jo galvoje įsijungė "Žiemos kelionės" dalis, kurią, anot jo, reiktų vadinti Mut!

- Lustig in die Welt hinein gegen Wind und Wetter! , - džiugiai skambėjo Šuberto ir Miulerio sulipimas. Tiesą pasakius, grafas fon Gleiza visiškai nemokėjo vokiečių kalbos, taip pat jam nepatiko klasikinė muzika, tačiau vieną kartą jis buvo apsilankęs tokios muzikos koncerte šv. Kotrynos bažnyčioje, ir visiems, su kuriais kalbėdavosi intelektualiomis temomis, nesibodėjo to priminti. Taip pat jis pasistengė ir išmoko keletą eilučių Miulerio tekstų, tai nebuvo labai sunku, kadangi malonūs vaikinai prie įėjimo jam davė programėlę, kurioje dviem stulpeliais buvo atspausdinti vokiški ir lietuviški tekstai.

- Will kein Gott auf Erden sein, - didingai tęsė Šubertas ir Miuleris tuo metu, kai grafo fon Gleizos akys kilo aukštyn laiptais. - Sind wir selber Goetter, - grafas išvydo duris.

ekskursas apie grafo pasaulio viziją

Grafo f.G. pasaulio vizija

Iš tiesų nėra aišku, kodėl grafą traukė būtent slekscziai. Galima išvedinėti metaforiškas paraleles su agrarine lietuvių poezija, kur už gaivios erčios laukia autobusų vairuotojai ir studijavimas universitetuose prie mėlynų jūrų, kuriose plaukioja ruoniai, delfinai, ne maistui skirtos gulbės - nepalyginsi su trynimusi aplink kraujo teise duotą kelią, upę, duoną, kryžių.

Apskritai grafas laikė save brontozauru patriotu. Anksčiau buvo net kiek radikalus - susitikęs su savo bendraminčiais jis diskutuodavo apie tautinį identitetą. Kai kuriems jo bendraminčiams ilgam įsiminė, su kokiu įkarščiu jis kalbėjo apie britams vairuojantį lietuvį - musulmoną, iš autotransporto išlaipinusį keleivius, idant galėtų pasimelsti. Virė tikros aistros!

- Aš savo akimis mačiau, - nevengė sustabarėjusių žodžių junginių jis. - Kaip ketvirto maršruto vairuotojas staiga stabdė Šilo stotelėje, mačiau, kaip iššoko iš troleibuso! Bet vienintelis jo tikslas buvo nueiti iki kioskelio "Įvairiausios prekės" (galbūt tai buvo "Įvairios prekės", vėliau sutiko galėjęs apsipažinti grafas) ir nusipirko duonos giros. Keturias skarbonkes! (tuo laiku jis dar kartais vartodavo nenorminę leksiką, kad ir kaip tai prieštarautų jo paties deklaruojamam tautiškumo skatinimui. Bet daugelis sutikdavo, kad balti batų raišteliai turėjo savo szarmo neutralizuojant diskusiją šia tema.)

Tokiais momentais jo bendražygiai suprantančiai, o gal net pamokančiai linksėdavo. Taigi tikriausiai visi, supranta, kad slenksčio bučiavimas tikrai nėra niekaip susijęs su Islamo tradicija. Bet šiokį tokį religingumo atspalvį turi - tie patys kriksczionys lietuviai, grįžę iš universitetų prie mėlynų jūrų su ruoniais ir kitais žinduoliais/ grįžę iš lagerių prie Laptevų jūros su barakais, kuriuose gyveno kaip žinduoliai / grįžę iš kitų vietovių, kuriose, pageidautina, yra jūra ir koks nors žinduolis, taigi, ką tie kriksczioniai lietuviai pirmiausia padaro?

Žinoma, puola gimtos žemes link, tos, kurios nebesuteps nacionalinių paukščių guma aptrauktos kojos, puola ant tos žemes, kiek rečiau - ją bučiuoja, išberia iš nosinės ar skreito kaip talismaną naudotą grumstą, kai kurie gal pirma išverčia kišenes ir parodo ką turį pašešupyje patruliuojantiems pasienio vyrams, tačiau ryšys su žeme išlieka. Taigi tikrai galima teigti, kad grafas bučiuoja slekstį ne šiaip sau - pargrįžta į agrarinį būvį, atgal į gamtą - tuo metu ponas R. ar kiti mirusieji patenkinti sudūzgia.

teoretinė paskaita visuotinės pasaulio laimės tema

Grafas fon Gleiza kalba apie VPL

Grafas fon Gleiza, prieš pradėdamas paskaitą, visados puldavo ant kelių nelyginant koks kriksczionis, ir, atsisukęs veidu į Vilnių, stengdavosi pabučiuoti artimiausiai esantį slekstį.

Žinoma, kartais situacija susiklostydavo nepalankiai, kadangi paskaitą tekdavo skaityti ir išsilavinusių žmonių draugijoje, kartais net viešojoje bibliotekoje, o jos, žinia, dažniausiai pritaikytos invalidams, todėl estie be slenksčių. Slenksčiai visados buvę grafo fon Gleizos fetiszu, gal net labiau nei jo polinkis stebėti pastiszus. Pastiszų stebėjimas glaudžiai siejasi su grafo fon Gleizos įtikejimu, kad menas, o juolab menininkai, neina nei progresan, nei regresan, o tiesiog levituoja esamame laike, gromuliuodami krizes, riaušes, kitus prietarus ir procesus.

- Pastiszai nėra tobulesne forma už kitas, - manė sau tyliai grafas fon Gleiza. - Menas yra beformis ir tik apiformintas konceptu įgyja tūrį!, - įsiaudrindavo grafas fon Gleiza.

Na ir pašėlęs grafas! Idealistas. O kiek keblių frazių geba ištarti, visas rimtu veidu. Gal dėl to jis neretas svečias intelektualų susibūrimuose, štai, pavyzdžiui, šiandien jis pakviestas į Liuosanifertetą pakalbėti apie visuotinę pasaulio laimę.

- Pirminis dalykas, kurį norėčiau aptarti kalbėdamas šia tema, yra susietas su sąvokomis, kurias vartosiu. Laimė šiuo atveju ne asmens, o erdvės būsena. Iš esmės visuotinė pasaulio laimė (VPL, - red.) yra viena dalykų formų. Daugelis besimokiusių fiziką mokykloje,
o beje, ar turime čia žmonių, mokykloje besimokiusių fiziką? pakelkite rankas! drąsiau, drąsiau!, - audrino sėdinčiuosius grafas. Sėdintieji kilnojo rankas, ir prieš grafą išdygęs miniatiūrinis miškelis kiek priminė jam surikatų šeimos sambūrį. Surikatų buvo apie 12, kitos tebesirausė urveliuose, ieškodamos tarp kitų daiktų bloknotų, kad galėtų konspektuotis skelbiamus Dalykus.

- Taigi, kaip kad fizikoje būsenomis laikoma skysta, kieta, dujinė ar plazminė būsena, taip ir VPL yra erdvės būsena, labai stipriai susieta su bendruoju individų pojūčių spektru. Jei jūs manote, kad jūsų laime niekam nerūpi - jūs klystate! Jūsų laimė svarbi sociologams, nes jie nustatinėja bendrąjį jausmo kiekį žmonių bendruomenėje. Jūsų laimė svarbi statistiškai, nes tik gaudami tinkamą statistiką, protautojai gali suprasti, kokių produktų jums nereikia, bet kurie yra perspektyvūs jus įtikinant, kad jums jų reikia. Jūsų laimė vienodai rūpi tiek Lubiui, tiek Sorosui - jūsų laimė yra viskas!

Priekyje sėdinčios Sz. ir J. paskutinį teiginį net pasibraukė spalvotomis kreidelėmis. Iš visur sklido pritariantis dūzgimas. Staiga trečioje eilėje, netoli kolonos sėdejęs nebrandžios išvaizdos jaunuolis pasiteiravo:

- O tai ar daug žmogui reikia?

Tylumoje ant grindų nukrito mėlyna J. kreidele.

- Pardon? - užsienio kalba mėgino užglaistyti išsišokimą grafas.

- Teiravausi, o tai ar daug žmogui reikia. - keletas galvų patvirtindamos sulinksėjo. J. paėmė nukritusią kreidelę, po to iš inercijos pakėlė ranką, ją nuleido, surikatą nervingai įvydama atgal į rankinę, kur ji pradėjo trupinti vakar nusipirktą sausainį.

- Teigiama, kad visai nedaug. Kūno artumo ir šilto alsavimo į kaklą, - mėgino is padėties suktis grafas. Nei vienu žvilgsniu jis neišdavė, kad jaunuolis jam sukėlė neigiamas emocijas, kadangi tai galėtų pakenkti VPL.

- Jus teigiate, kad VPL yra artimas fizinis kontaktas su asmeniu, esanciu kitam asmeniui už nugaros?
- VPL yra fizika! VPL yra erdvės forma!, - ėmė irzti grafas.
- Tik jau nepradėkite irzti, tai gali pakenkti jūsų VPL. Aš tik domiuosi, ar tai susiję su lytiniais santykiais, kadangi mano amžiuje yra būdinga prunkštelėti, vos tik kalba priartėja prie lytinių santykių, - kantriai paaiškino nebrandžiai atrodantis jaunuolis, kurio išvaizda, pasirodo, išties atitinka amžių.
- Lytiniai santykiai iš dalies yra VPL dalis, - atlyžo grafas. Nebrandžiai atrodantis jaunuolis suokalbiškai prunkštelejo. Grafas nenustebo.

- VPL taip pat susideda iš įvairių komponentų. Pavyzdžiui, grožis. Dabar atliksime trumpą eksperimentą. Pakviesiu šią jauną damą atsakyti man į vieną klausimą.
- Kai jūs pradėsite senti, kokį dalyką savyje mėginsite keisti?
- Manau nusibalinti dantis, taip pat pasikeisti pramušinėjančią širdį, galbūt dar kepenis.
- Vadinasi, jums svarbiausia yra vidinis grožis. Kilnu! Jeigu daugiau žmonių žiūrėtų vieni kitiems į vidų, stipriai kistų VPL indeksas, nes stebėjimas ir stebėjimasis taip pat yra VPL elementas. Galintys nustebti žmonės yra žymiai vertingesni, nei negalintys, tai paneigia klasikinę D. Charms teoriją, kad seniai ir vaikai yra naikintini. Tą pačią teoriją niekine paverčia ir susijęs aviganių naikinimas metant juos į kalkių duobę, idant daugelis iš mūsų žino, jog geriausiai aviganius naikinti szungaudžiais.

Grafas gurksztelejo iš stiklinės, lyg tyčia padėtos ant palangės netoliese. Viskas kiek sudėtingiau, nei atrodė is pradžių. Bet juk grafas idealistas, o jį dar skatina atidus konspektavimas, pasireiškiantis pirmoje eilėje. Tačiau jis žinojo, ko jam trūksta - bučiuotino sleksczio - dalyko, nuo kurio galėtų atsispirti, kuris igalintų atsakinėti į diletantų klausimus. Grafas dar kartą gurksztelėjo ir ėmė dairytis. Pro atidarytą kambario langą matėsi laiptai, kurių viršuje buvo mėlynai dažytos durys. Po durimis tykiai egzistavo slenkstis.