koncepcijos sąsajos su nepatikima grupuote

- Laimė! VPL!, - bandė priminti paskaitos temą Justinas6. Grafas kaip tik stojosi pabučiavęs slenkstį ir su gėla veide žiūrėjo į klausančiuosius. Žinoma, dabar viskas bus daug paprasčiau, ritualas atliktas, paskaita pradėta, vienas žmogus jau mikčioja, keblumų kelia nebent už uždarytų durų ant taburetės sėdėjęs p. Trinkūną primenantis dėdulis, vapantis mįslingą gibberish. Kol susigėdusi bibliotekininkė susizgribo uždaryti duris, jis spėjo pranešti, kad žmogus yra Ra ašaros ir išgėrusių dievų kūrybos vaisius. Justinas6 irgi dažnai skaitė dienraščius, todėl daug ką žinojo apie vaikus, sumeistrautus išgeriančių tėvų. Debilūs, luošiai, nelaimingieji - tokia buvo jo nuomonė apie likusią visuomenės dalį. Panašus požiūris vyravo ir Grafo fon Gleizos konspektuose. Pamatęs, kad visa publika sustojusi prie laiptų, jis nesutriko ir pasinaudojo Justino6 priminimu.

- Kiekvienas turi suprasti - pagrindinė taisyklė siekiant VPL skamba taip: "Kiekvienas pasaulio gyventojas yra dalbajobas, kol nėra įrodyta kitaip". Taip visi žmonės išvengs nusivylimo, jog kažkas nepateisina jų vilčių, kadangi vilčių nebus. Ir ne, tai nėra negatyvus požiūris į pasaulį - tai socialinio tinklo kūrimas niekur nesiregistruojant. Tu turi tiesiog stebėti aplinkinius ir skirti jiems tam tikrą kiekį savo laiko. Per tą laiką jie arba parodo, kad yra dalbajobai, arba įrodo esą žmonės. Viskas paprasta ir nemokama!

Klausytojai pradėjo kažką įtarti. Jie dar prisiminė Free Love Is a Joke Since Nothing Is Really Free grupuotę, siūliusią sumokėti už apsilankymą jų įsteigtame bordelyje (iš jų verslusis vyras nugriebė idėją apie viešnamio steigimą). Kiekvienas apsimetė, jog eina tik dėl moterų, bet tai buvo mandagus melas, visuomeniškai priimtinas, tačiau įžūlus. Moterys ten buvo tik trys, kurių dvi dirbo prie greitojo aptarnavimo kasų. Trečioji - bordelio variklis, mėgstantis, kai į jį kreipiamasi Kaimyne (taip manėsi išlaikanti anonimiškumą, tačiau visi žinojo jos tikrąjį vardą). Moteris niekados neatsisakydavo pagaminti ką nors užėjusiems, tai perpratę svečiai pradėjo jai dovanoti keptuves ir įvairius rykus. Keptuvėmis Kaimynė džiaugėsi labiau, nei rykais, jų kolekcija vienu metu net buvo kabinama virtuvėje ant galinės sienos. Galiausiai grupuotė pasišalino iš miesto visiems sumokėjusi. Daug kas tuo kaltina prakeiktus čekus.