ekskursas apie grafo pasaulio viziją

Grafo f.G. pasaulio vizija

Iš tiesų nėra aišku, kodėl grafą traukė būtent slekscziai. Galima išvedinėti metaforiškas paraleles su agrarine lietuvių poezija, kur už gaivios erčios laukia autobusų vairuotojai ir studijavimas universitetuose prie mėlynų jūrų, kuriose plaukioja ruoniai, delfinai, ne maistui skirtos gulbės - nepalyginsi su trynimusi aplink kraujo teise duotą kelią, upę, duoną, kryžių.

Apskritai grafas laikė save brontozauru patriotu. Anksčiau buvo net kiek radikalus - susitikęs su savo bendraminčiais jis diskutuodavo apie tautinį identitetą. Kai kuriems jo bendraminčiams ilgam įsiminė, su kokiu įkarščiu jis kalbėjo apie britams vairuojantį lietuvį - musulmoną, iš autotransporto išlaipinusį keleivius, idant galėtų pasimelsti. Virė tikros aistros!

- Aš savo akimis mačiau, - nevengė sustabarėjusių žodžių junginių jis. - Kaip ketvirto maršruto vairuotojas staiga stabdė Šilo stotelėje, mačiau, kaip iššoko iš troleibuso! Bet vienintelis jo tikslas buvo nueiti iki kioskelio "Įvairiausios prekės" (galbūt tai buvo "Įvairios prekės", vėliau sutiko galėjęs apsipažinti grafas) ir nusipirko duonos giros. Keturias skarbonkes! (tuo laiku jis dar kartais vartodavo nenorminę leksiką, kad ir kaip tai prieštarautų jo paties deklaruojamam tautiškumo skatinimui. Bet daugelis sutikdavo, kad balti batų raišteliai turėjo savo szarmo neutralizuojant diskusiją šia tema.)

Tokiais momentais jo bendražygiai suprantančiai, o gal net pamokančiai linksėdavo. Taigi tikriausiai visi, supranta, kad slenksčio bučiavimas tikrai nėra niekaip susijęs su Islamo tradicija. Bet šiokį tokį religingumo atspalvį turi - tie patys kriksczionys lietuviai, grįžę iš universitetų prie mėlynų jūrų su ruoniais ir kitais žinduoliais/ grįžę iš lagerių prie Laptevų jūros su barakais, kuriuose gyveno kaip žinduoliai / grįžę iš kitų vietovių, kuriose, pageidautina, yra jūra ir koks nors žinduolis, taigi, ką tie kriksczioniai lietuviai pirmiausia padaro?

Žinoma, puola gimtos žemes link, tos, kurios nebesuteps nacionalinių paukščių guma aptrauktos kojos, puola ant tos žemes, kiek rečiau - ją bučiuoja, išberia iš nosinės ar skreito kaip talismaną naudotą grumstą, kai kurie gal pirma išverčia kišenes ir parodo ką turį pašešupyje patruliuojantiems pasienio vyrams, tačiau ryšys su žeme išlieka. Taigi tikrai galima teigti, kad grafas bučiuoja slekstį ne šiaip sau - pargrįžta į agrarinį būvį, atgal į gamtą - tuo metu ponas R. ar kiti mirusieji patenkinti sudūzgia.